„Jei ne metadonas, manęs tikrai nebebūtų gyvo“: interviu su Aleksandru

Aleksandrai, jau daug metų gydaisi nuo opioidų priklausomybės mūsų centre, dalyvauji visuomeninėse veiklose, fotografuoji, šoki, lipdai keramikos dirbinius, gamini papuošalus – jau nebežinau ko ir nedarai! Kaip tavo gyvenimo kokybę paveikė gaunamas gydymas farmakoterapija metadonu?

Dabar man 43 m. Aštuonerius iš jų gydausi farmakoterapijoje metadonu. Per šį laiką mano gyvenime įvyko labai daug dalykų ir šiandien esu tikras, kad jei ne metadonas, manęs jau tikrai nebūtų gyvo. Aš ir taip į gydymą atėjau labai vėlai. Iki kreipimosi dėl šio gydymo, ir patekimo į jį, man teko nueiti ilgą kelią.

Papasakok, su kokiomis kliūtimis teko susidurti.

Tuomet dar visi manė, kad farmakoterapija metadonu – tai labai blogai. Žmonės netikėjo pakaitiniu gydymu, šnekėjo, kad tai – pabaiga, kad nuo jo mirštama… Todėl ilgai net nesvarsčiau šio gydymo galimybės, bandžiau mesti narkotikus pats. Buvo sunku pripažinti, kad mano bandymai nepasiteisina, kad pats su tuo nesusitvarkysiu. Laikui bėgant pradėjau mažiau klausytis šnekų ir daugiau galvoti savarankiškai. Supratau, kad neturiu kito pasirinkimo, reikia kreiptis pagalbos. O kai jau atėjau, tada iškilo kita bėda – į gydymą buvo labai ilga eilė, man vis sakydavo ateiti po mėnesio ir taip tęsėsi be pabaigos.

Ar neišsigandai, suvokęs, kad jau gali pradėti ilgai lauktą gydymą?

Kai dar nebuvau patekęs į gydymą, visą laiką mąsčiau apie tai, kad tik nebereikėtų ieškoti pinigų eilinei dozei. Nusikalstama veikla užsiimti niekad nenorėjau, todėl kai vartojau narkotikus, kiek pajėgiau, stengiausi užsidirbti toms dozėms pats. Tačiau priklausomybės ratas sukosi, jėgos seko, o pinigų nuolat reikėjo, be pabaigos… Norėjosi tiesiog atsigulti ir numirti. O kai jau supratau, kad gydymą pagaliau gausiu, jau nebebuvo baimių.

Ar palengvėjo jį gavus? Kaip jauteisi?

Įsidarbinau gal po savaitės nuo gydymo pradžios! Gydymas tiko, nejaučiau abstinencijos, nebepersekiojo tas nenumaldomas potraukis narkotikams.

Nuo gydymo pradžios praėjo aštuoneri metai. Kaip pasikeitė tavo aplinka, kaip keiteisi tu pats?

Gydymas man labai padėjo, jis tikrai labai veiksmingas. Tikiu, kad esu šiai gydymo paslaugai skolingas gyvybę. Nebūčiau susitvarkęs pats, tikrai jau būčiau seniai miręs. Viskas, ko reikia, kad sveiktum su šiuo gydymu – norėti sveikti, daugiau nieko! Ironiška, bet visi tie, kurie kažkada prisiekinėjo, kad į gydymą farmakoterapija niekada neis – visus juos laikui bėgant susitikau čia!

Kokiomis dar paslaugomis naudojiesi? Kaip jas vertini?

Geriau jaustis padeda atvejo vadybininko konsultacijos, jose lankausi tikrai dažnai, ateinu ir pasidžiaugti, ir paliūdėti, ir antstolių ar kitais probleminiais klausimais pasitarti. Lankausi pacientų grupiniuose užsiėmimuose, tai padeda nesijausti vienišam, o būdamas sveikas ir pats galiu padėti, patarti kitiems, kurie dar tik pradėjo gydymą ar kuriems sunku susidoroti su kasdienėmis problemos, kurios užklumpa pradėjus sveikti –  jau minėtųjų antstolių, hepatito C gydymo ir kitų sveikatos problemų sprendimo klausimais, įsidarbinimo, žmogiškųjų ryšių atkūrimo klausimais. Padėdamas kitiems, padedu ir sau.

Ar turi svajonių ateičiai?

Gal ne svajonių, labiau norą. Kad mano artimieji, draugai, aš pats būtume sveiki. Tai tikrai visa ko pagrindas. Dar norėčiau, kad keistųsi visuomenė, daugiau sužinotų apie gydymą farmakoterapija, nustotų smerkti. Tiesiog apmaudu, kad mitai apie šį gydymą vis dar paplitę, priklausomi žmonės, kaip ir aš prieš aštuonerius metus, delsia kreiptis, o visuomenė toliau smerkia, nesvarbu, kiek metų gydytumeisi ar koks žmogus bebūtum. Šitai turėtų keistis.

Ačiū ir linkiu, kad norai pildytųsi!