Priklausomybės sindromas – tai oficialus priklausomybės ligos terminas. Dėl centrinėje nervų sistemoje įvykusių pokyčių, asmuo, sergantis priklausomybės liga, jaučia stiprų potraukį vartoti psichiką veikiančias (psichoaktyviąsias) medžiagas, o asmens galimybės valdyti šį vartojimą yra ribotos, panašiai kaip turintis padidėjusį kraujospūdį asmuo be specialistų pagalbos ir priemonių turi ribotas galimybes jį reguliuoti.
Priklausomybės sindromą reikėtų įtarti, kai dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo ar lošimų asmuo patiria neigiamų padarinių sveikatai, santykiams su kitais žmonėmis, socialinei padėčiai. Jei psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas dar nesukėlė priklausomybės, tačiau pakenkė sveikatai, ši būsena įvardijama kaip žalingas vartojimas. Dažnai asmenys nepajėgia patys įvertinti savo priklausomybės laipsnio ir grėsmės gerovei, todėl svarbu, kad šeimos nariai ir bendradarbiai tinkamai reaguotų, paskatintų ieškoti išeities.
Gydytojas psichiatras priklausomybės sindromą diagnozuoja, jeigu asmuo per paskutinius metus patiria bent 3 iš šių požymių:
- stiprų norą vartoti psichiką veikiančią medžiagą;
- sunku valdyti elgesį, t. y. vartojimo pradžią, pabaigą arba intensyvumą;
- fiziologinės abstinencijos būseną (jaučiami abstinencijos simptomai arba vartojama ta pati ar panaši medžiaga siekiant jų išvengti);
- padidėjusią toleranciją medžiagai, rodančią, kad organizmas prisitaikė prie medžiagos, todėl trokštamam jos poveikiui pasiekti reikalingos vis didesnės dozės;
- asmuo visiškai nesidomi kitais pomėgiais ar interesais; daug laiko skiria medžiagai gauti, vartoti arba atsigauti nuo jos poveikio;
- asmuo medžiagą vartoja nepaisydamas akivaizdžiai žalingų padarinių, pvz., kepenų pažeidimo, depresijos būsenos po stiprių išgertuvių.
Tikimybė tapti priklausomam, kaip ir tikimybė susirgti kitomis ligomis, yra nevienoda. Nėra vieno veiksnio, nuo kurio priklausytų priklausomybė. Priklausomybės rizikai įtakos turi tiek biologinės asmens savybės (lytis, šeimos istorija ir genetika, amžius), tiek socialinė aplinka (sąlygos namuose, mokykloje, kaimynystė ir kt.). Kuo daugiau asmuo turi rizikos veiksnių, tuo didesnė tikimybė piktnaudžiauti psichoaktyviosiomis medžiagomis ir vystytis priklausomybei.