Apie „Minesotą“ iš pirmų lūpų: interviu su paciente Ramune

Jau kurį laiką esate baigusi gydymą „Minesotos“ skyriuje. Kaip viskas klostosi dabar? Kas yra kitaip, pasikeitę? Gal atsirado naujų metodų, principų, kuriais vadovaujatės?

Jau beveik metus nevartoju alkoholio, labai tuo džiaugiuosi ir jaučiuosi dėkinga. Metai man yra didelė pergalė, nuo šešiolikos metų (man dabar trisdešimt) nėra buvę nė dviejų savaičių be alkoholio. Nėra lengva, vis dar mokausi gyventi kitaip, keisti savo gyvenimo būdą ir asmenybę, įpročius, reagavimo ir dorojimosi su stresu, su neigiamomis emocijomis būdus. Kartais labai atsibosta save laužyti, norisi reaguoti impulsyviai, pasiduoti tėkmei, užeina ir vadinamieji „cravings“ – stiprus, kelias ar keliolika minučių besitęsiantis noras vartoti. Vis dėlto gydymosi metu gavau įrankių, kurie man padeda krizinėse situacijose. Net ir tokie maži dalykai, kaip besigydantiems nuo priklausomybių skirta programėlė telefone, veikia. Turiu įvairių saugiklių – du tris kartus per savaitę vaikštau į Anoniminių alkoholikų susirinkimus, dirbu su globėja pagal „Dvylikos žingsnių“ programą, lankau psichoterapiją, domiuosi savo liga. Suprantu, kad turint omenyje, jog alkoholį vartojau penkiolika metų, vieni metai be jo nėra tiek daug, reikia laiko, kantrybės ir vis iš naujo patikėti, kad bus lengviau.

Kaip patekote į skyrių? Ar tai buvo jūsų pirmas bandymas kreiptis pagalbos? Ką buvote girdėjusi apie šį gydymą prieš tai? Ar tai pasitvirtino?

Keli mano draugai maždaug prieš dešimtmetį pabaigė „Minesotos“ programą ir nuo to laiko nebevartoja psichiką veikiančių medžiagų, gyvena įdomų, pilnavertį gyvenimą. Iš jų sužinojau apie šią programą ir kad ji veikia.

Prieš užsirašydama į „Minesotą“ kalbėjausi su jais, domėjausi taisyklėmis, dienotvarke, kas tai per programa, kokiais principais ji paremta, kaip veikia. Gąsdino griežtas, įtemptas režimas, ankstyvas kėlimasis, tai, kad negalima turėti grožinės literatūros, muzikos, ribotas naudojimasis ryšio priemonės, minusų sistema. Nelabai supratau, kam visa tai reikalinga ir kaip tai susiję su priklausomybės gydymu, tokios priemonės atrodė absurdiškos ir perdėtos. Jau buvau vaikščiojusi į Anoniminių alkoholikų susirinkimus, ir man ten ne viskas tiko ir patiko. Nerimavau, su kokiais žmonėmis kartu gydysiuosi, kaip pavyks su jais sutarti, gyventi vienoje palatoje, bijojau, kad kamuos nemiga, nerimas. Taip pat labai bijojau, kad nebevartojant vaistų ar sumažinus jų dozes, man gali būti per sunku išbūti, prasidės panikos priepuoliai, stiprus nerimas ir pan., nuspręsiu išeiti anksčiau laiko. „Minesota“ atrodė paskutinė stotelė, turbūt ir todėl vis atidėliojau gydymąsi joje – o kas, jei nepadės ir tai?

Panašu, kad turėjote nemažai baimių. Kas visgi privertė ne tik ateiti, bet ir išbūti visą gydymo kursą?

Pamažu prisijaukinau žmones – specialistus ir tuos, su kuriais kartu gydžiausi. Net ir sovietinis koridorius per kelias savaites tapo jaukus, savas, vėliau, o ir dabar jo kartais ilgiuosi. Labai padėjo tai, kad čia visi buvome priklausomi nuo alkoholio, apie priklausomybę kalbėjomės atvirai, be kaltinančio ar smerkiančio požiūrio, net su humoru, pagaliau nebereikėjo slapstytis, apsimetinėti.

Daug stiprių potyrių išgyvenau psichokorekcijos grupėse. Buvo labai sunku priimti savo ir kitų emocijas, neturėti būdų jas nuslopinti, negalėti susinervinus ar supykus pabėgti, mokytis atvirai išgyventi konfliktus, ginčytis, pasakyti, tai, kas man nepatinka, ir priimti, kad kitiems galiu nepatikti aš ar mano veiksmai. Taip pat man, laikiusiai save individualiste ir intraverte, buvo sunku su tais pačiais dvidešimt keliais žmonėmis (o dar visi jie priklausomos, problematiškos asmenybės) leisti dvidešimt keturias valandas per parą, dvidešimt aštuonias dienas beveik neišeinant į lauką, viename aukšte sutelpančiose patalpose. Vis dėlto mokymasis gyventi su kitais žmonėmis, bendruomeniškumas, pagalbos ir rūpesčio sulaukimas (kai stipriai peršalau, visi man nešė, kas ką turėjo ir galėjo –  arbatą, citriną, imbierą) ir galimybė padėti kitam (kad ir pasidalinti sumuštiniu) padėjo vėl pajusti, kad nesu „aš“ ir „jie“, kad esame „mes“, skirtingi, saviti, bet galintys sugyventi, rūpintis, mokytis vienas iš kito. Labai padėjo individualūs ir bendri užsiėmimai su psichologais, socialiniais darbuotojais, jų atviri, tikri, asmeniški pasakojimai apie savas priklausomybes ir kelius sveikimo link, kai, rodės, jau nebebuvo vilties, gydytojai ir visi artimieji buvo nusigrežę.

Kaip manote, kodėl „Minesota“ padeda ne visiems? Ar bandytumėte gydymą šiame skyriuje dar kartą, jei pirmas bandymas būtų nesėkmingas?

Priklausomybė yra sunki liga, kuri kaip ir kitos lėtinės ligos, turi didelę atkryčio tikimybę. Kai sužinojau, kad atkrito keli man brangūs žmonės, su kuriais kartu gydymės „Minesotoje“, jaučiau stiprų pyktį programai, specialistams, Anoniminių alkoholikų judėjimui. Vis dėlto dabar manau, kad dėl nesėkmių kaltas ne gydymas, bet liga. Vienam žmogui tam, kad jis nebevartotų, užtenka atrasti Anoniminius alkoholikus ar vieną kartą pereiti „Minesotos“ programą, kitam gali reikėti ne vieno gydymo kurso, poros metų reabilitacijoje, psichoterapijos ar ir kitokios, papildomos pagalbos. Kartu su manimi gydėsi žmogus, kuris „Minesotoje“ buvo jau penktą kartą. Ir tai buvo vienas labiausiai motyvuotų, šviesiausių žmonių, su kuriais teko susipažinti. Žinau, kad dabar jis nevartoja, augina sūnų. Besigydydama skyriuje juodžiausiomis akimirkomis sakiau sau, kad jei man nepavyks, jei atkrisiu, ieškosiu pagalbos tol, kol ją surasiu, tiek, kiek reikės. Nesirinksiu tokio kelio – man nepavyko, aš ir vėl susimoviau, dabar gersiu tol, kol nusibaigsiu. Nors ir įsivaizduoju, kad atkritus, jau išbandžius įvairius būdus turėtų būti labai sunku grįžti į tą patį gydymą ir vėl patikėti, kad nesu beviltiška, kad yra kas vis dėlto gali man padėti, kad ir kiek jėgų, laiko ir kantrybės tam beprireiktų.

Ką patartumėte tiems, kas dar abejoja, ar kreiptis dėl priklausomybės gydymo?

Pabandyti. Pamačius, kad gydymas netinka, galima bet kada iš jo pasitraukti. Galima gydytis anonimiškai (aš pasirinkau šį variantą). Apie visas savo baimes, nuogąstavimus, tai, kas nepatinka, pykdo, kalbėtis su specialistais ir tais, kurie gydosi kartu arba jau praėjo gydymą.