Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC), Vilniaus filialo Vaikų ir jaunimo reabilitacijos skyriaus dalyvis Dominykas (18 m., vardas pakeistas. – M. D.) reabilitacijoje praleido 11 mėnesių. Išvykimo dieną, kalbamės apie tai, kaip laikas prabėgo čia, reabilitacijoje, kuri Dominykui buvo beveik tapusi namais.

Dominykai, esi Vaikų ir jaunimo reabilitacijos skyriaus senbuvis, seniūnas, lyderis, bet taip buvo ne visada. Trumpai papasakok, kokia tavo atvykimo istorija. Žinau, kad tai nebuvo tavo pirmasis bandymas gydytis reabilitacijoje.

Gyvenau nedidelio Lietuvos miestelio vaikų globos namuose. Iš ten dėl alkoholio, amfetaminų, ekstazio, kanapės vartojimo buvau du kartus siųstas į reabilitaciją. Pirmąkart išbuvau savaitę, antrą – dvi dienas. Abu kartus išmetė, abu kartus to siekiau pats ir, aišku, iškart atkritau. Trečiasis bandymas buvo sėkmingesnis. Išbuvau vienuolika mėnesių ir išeinu tik dabar, baigęs kursą.

Kaip manai, kodėl trečiasis bandymas buvo kitoks?

Čia buvo labai stipri bendruomenė. Patekau į rimtų žmonių būrį, jie ir padėjo pradžioje „įsivažiuoti“ į kitokį ritmą. Jie laikėsi taisyklių, dalyvavo užsiėmimuose, patys organizavo veiklas. Man buvo paskirtas labai šaunus globėjas, tai vienas iš bendruomenės narių, kuris pirmomis savaitėmis supažindina su vidaus tvarka, padeda pritapti. Įspūdį darė ir aplankyti atvykstantys absolventai. Per dvi pirmas savaites nusižengiau tik vieną kartą.

Ir toliau viskas klostėsi tik geryn?

Pirmais mėnesiais aš dar labai lengvai pasiduodavau kitų įtakai, todėl namelyje (Vilniaus filialo Vaikų ir jaunimo reabilitacijos skyrius įsikūręs mediniame vieno aukšto name, – M. D.) keičiantis žmonėms pats nepastebėdamas taikydavausi prie daugumos. Kai susirinko daugiau jaunesnio amžiaus dalyvių, pradėjau daugiau kvailioti, daryti pažeidimų, ginčytis, kol galiausiai buvo svarstoma, ar mane pašalinti iš skyriaus. Kito dalyvio Mindaugo (vardas pakeistas, – M. D.) prašymu, gavau paskutinį šansą ir „persilaužiau“. Pradėjau vaikščioti į grupes, analizuoti save ir tikrai dėjau pastangas išsikapstyti. Supratau, kad nebenoriu išvykti.

O kaip sekėsi pačiam Mindaugui?

Jis sėkmingai baigė reabilitaciją, bendraujame iki šiol, jis lanko mus kaip absolventas.

Ar po to tapai panašus į jį? Ėmei padėti pritapti kitiems?

Visko buvo (juokiasi). Taip, po maždaug pusės metų, man pačiam nebepatiko tas nerimtumas, nežinau net kaip jį pavadinti. Pats lyg susiprotėjau, norėjau, kad ir kiti laikytųsi namelio tvarkos, bendros idėjos, todėl su tais, kurie elgėsi netinkamai, ir kalbėdavau, ir aiškindavau, ir bardavau.

Pirmųjų mėnesių svyravimus įveikei, pritapai, įsijautei į ritmą, ėmei mokyti kitus. Ar čia sunkumai ir baigėsi? Nuo to laiko niekada savimi nesuabejojai? Nekilo minčių nusižengti taisyklėms?

Buvo toks laikotarpis, bet anksčiau, per pirmąjį pusmetį. Išsiskyriau su drauge ir labai prastai jaučiausi. Tada ėmiau galvoti, kad, jei kas pasiūlytų, tikrai pavartočiau. Kita vertus, supratau, kad labai bijau būti išmestas iš namelio, baisiausia būtų buvę grįžti ten, iš kur atėjau. Todėl taip nepasielgiau. Ėjau konsultuotis pas namelio psichologą, kovojau su jaučiamu nerimu ir baime. Dabar žinau, kad nepakęsčiau, jei kas bandytų čia ko nors (psichoaktyvių medžiagų, – M. D.) prasinešti. Tai labai greitai gali sugriauti kitų žmonių pastangas. Namelis tam ne vieta, ne to čia einama.

Papasakok daugiau, kokia čia vieta.

Kai čia atvykau, man atrodė, kad neturiu problemų. Tik po poros savaičių pradėjau matyti, kad neturėjau sukūręs jokių santykių su žmonėmis, buvau praleidęs dvejus metus mokyklos, turėjau sveikatos sutrikimų. Buvimas čia padėjo pasižiūrėti iš šalies, pradėti keisti savo būsenas. Pačiam vienam, savarankiškai su savo bėdomis tvarkytis beveik neįmanoma. Turi būti aplinka, kuri motyvuotų, specialistai, kurie padėtų. Labai reikalingos jų konsultacijos, padeda psichologai. Man čia buvo antri namai. Čia būdamas aš, galima sakyti, išmokau iš naujo vaikščioti, kalbėti, mąstyti. Darbuotojai buvo palaikantys, taisyklės – teisingos, bet ne tiek griežtos, kad visai negali išbūti.

Išmokti iš naujo vaikščioti – tai tapti kitokiam, turėti kitokį pagrindą po kojomis. Įvardink dar tris dalykus, kuriuos išmokai.

Kad galima gyventi blaiviai… (Galvoja). Gerbti. Dabar aš moku priimti kitokią nuomonę ir žmogų, kuris ją išsako. Moku pagarbiai bendrauti. Jau galiu daug dalykų išvardinti (juokiasi). Atsiprašyti išmokau. Pripažinti, kad suklydau. Anksčiau, netinkamai pasielgęs, nieko nejausdavau. O čia išmokau įsijausti į kitą žmogų, suprasti jo jausmus. Rašant apie atkrytį, vienas iš punktų yra paklausti bendruomenės, kaip tu elgeisi, koks buvai. Tai – kaip veidrodinis atspindys. Ir žmonės sakydavo, kad nepagarbiai bendravau, įžeidžiau, įskaudinau, pasakodavo, kaip jie tada jautėsi. Tada ėmiau galvoti – o jeigu man taip?

Atrodo, kad tikrai stipriai pasikeitei, daug visko įvyko. O kokia diena per šiuos vienuolika mėnesių įsiminė labiausiai?

Gimtadienis. Šventės. Aš nebuvau pratęs priimti dovanas, linkėjimus. Buvau labiau pratęs prie neigiamų pokalbių. Patiko blaiviai švęsti, žmonių bendravimas. Per Kūčias pasidengėme didelį stalą, buvo ir tortai, ir dainos, žaidimai. O per Kalėdas mane pasikvietė absolventas. Su juo per reabilitacijos mėnesius leisdavau savaitgalius, kurie apskritai buvo mano kada nors gyvenime linksmiausiai praleistas laikas – eidavom į kino teatrą, slidinėti ant ledo, į miestą. Vis ką nors veikdavom.

Vienuolika mėnesių –  didelis laiko tarpas, beveik vieni metai toje pačioje aplinkoje, kuri yra gana saugi nuo pagundų, kur visada yra palaikančių specialistų. O kaip jautiesi šiandien, išvykdamas į miestą, ten, kur turėsi daugiau laisvės? Juk dabar jau kas nors gali ir pasiūlyti pavartoti (psichoaktyvių medžiagų)?

Nežinau, kas tokio galėtų nutikti, kad vėl imčiau vartoti. Aš per visa tai perlipau, dabar jau moku susitvarkyti su tomis būsenomis, su vienišumu, su nerimu… Turiu pasiruošęs „avarinį“ planą. Per reabilitacijos metus išmokau jį rašyti, priklausomai nuo situacijos keisti. Bet svarbiausia visgi yra kalbėtis. Anksčiau aš to nemokėjau. Buvau per išdidus, kad pasakyčiau, kad man reikia pagalbos, ar kad jaučiu nerimą. Tylėdavau, kaupdavau ir … blogai baigdavosi.

Matau, kad grėsmėms jautiesi pasiruošęs, jas apmąstęs. O gal jau turi išsikėlęs kokių didelių tikslų?

Pabaigti dešimt klasių (dvejus metus esu praradęs, todėl reikės ir toliau vytis). Susirasti darbą po pamokų ar vasarą, susitaupyti vairavimo pamokoms, gauti vairuotojo pažymėjimą, tarnauti grupei (savitarpio pagalbos grupei. – M. D.), lankytis namelyje, mokytis automechaniko profesijos, išvykti į užsienį, ten, kur dirba su manimi bendraujantis absolventas.

Taip greitai viską išvardinai! Tikrai daug planų, linkiu sėkmės ir tikiu, kad viskas pavyks, atrodai tvirtai viskam pasiruošęs. Ko išvykdamas norėtum palinkėti šitam nameliui?

Stiprybės, kad jis laikytųsi ir nenugriūtų. Nes jau vos laikosi, į sieną atsiremi ir pasvyra (juokiasi). Personalui norėčiau palinkėti, kad išliktų tokie nuoširdūs, kokie yra. Jie visada ištiesia pagalbos ranką, ne valandų ateina atsėdėti, o tikrai padėti spręsti susikaupusius sunkumus. Žmonėms, kurie čia lieka ir kurie dar gydysis, norėčiau palinkėti noro. Kai yra noras sveikti, viskas pavyksta. Ir dar būtinai sąžiningumo. Tai lemia santykius su artimais žmonėmis, su bendruomene, su darbuotojais.

Ačiū tau už nuoširdų pokalbį. Aš daug klausinėjau, bet gal yra dar kažkas, ką norėtum pridurti?

Ačiū visiems, kurie padėjo.