Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) ir Jungtinių Tautų narkotikų ir nusikalstamumo biuras (UNODC) išleido leidinį „Tarptautiniai narkotikų vartojimo sutrikimų gydymo standartai“ (‘The International Standards for the Treatment of Drug Use Disorders‘). Tuo šios organizacijos baigė ilgą konsultacijų procesą, kuris prasidėjo dar 2016 m. nuo pirmojo ekspertų grupės susitikimo, kai į Vieną (Austrija) buvo pakviesti ekspertai iš viso pasaulio parengti pradinį leidinio variantą. Po šio susitikimo dokumentas buvo toliau tobulinamas, konsultuojantis su valstybėmis narėmis ir tarptautinėmis specialistų organizacijomis. Dokumentas skirtas tiems, kurie planuoja priklausomybės ligų gydymo politiką šalyse, sprendžia dėl paslaugų ir intervencijų finansavimo, diegia jų stebėjimo ir vertinimo sistemas.

Dokumentu vadovaujasi ir Respublikinio priklausomybės ligų centro specialistai, prisidėdami prie teisės aktų rengimo, organizuodami antrinio lygio specializuotas ambulatorines ir stacionarines paslaugas. „Buvau pakviestas į pirmąjį ekspertų susitikimą, kuris vyko Vienoje Jungtinių tautų narkotikų ir nusikaltimų biure dar 2016 m.“ – sako Respublikinio priklausomybės ligų centro direktorius Emilis Subata, – „Mačiau, kad Pasaulio sveikatos organizacija ir Jungtinių tautų narkotikų ir nusikaltimų biuras sujungė jėgas ir užsibrėžė didelį tikslą – konsoliduoti viename dokumente po pasaulio šalis išsibarsčiusias įvairiausias priklausomybių nuo narkotikų priežiūros praktikas, paremtas kartais mokslo tyrimais, o kartais baudžiamąja teise, o kitais atvejais liaudies medicina ar tiesiog darbuotojų entuziazmu. Ši dokumente pateikta valstybių konsensusu pagrįsta pagalbos priemonių klasifikacija, rekomendacijos dėl jų taikymo toliau skaidrins šią palyginti jauną medicinos mokslo sritį, leis ją artinti prie įprastos medicinos praktikos, mažins stigmą“.

Leidinyje išdėstyti priklausomybės ligų gydymo principai, nusakantys, pavyzdžiui, kad priklausomybių gydymas turi būti lengvai prieinamas, etiškas, atitikti paciento poreikius, organizuojamas pagal aprašytas klinikines metodikas ir protokolus. Gydymo paslaugos pagal galimybes teikiamos integruotai vienoje įstaigoje. Jei bendraujama su „išorinėmis“ įstaigomis, kas dažniausiai būtina organizuojant ŽIV ar virusinio hepatito C gydymą ar teikiant kitas specifines paslaugas, reikalingas šio bendradarbiavimo stebėsena ir vertinimas. Gydymas gali būti organizuojamas bendradarbiaujant medicinos įstaigoms su teisėsaugos (probacija) ir socialinės paramos tarnybomis.

Žemiausiame – savivaldybių – lygmenyje rekomenduojamas tarpusavyje bendradarbiaujančių įstaigų tinklas – pirminės psichikos sveikatos priežiūros, šeimos gydytojo, socialinės paramos, žemo slenksčio paslaugos, savipagalbos grupių veikla. Aukštesniame sistemos lygmenyje (antriniame) teikiamos specializuotos ambulatorinės ir stacionarinės paslaugos. Idealiu atveju, gydymo sistema turi užtikrinti paciento priežiūrą kelių metų laikotarpiu, kadangi sutrikimas turi tendenciją atsinaujinti.

Ketvirtame skyriuje išvardinami gydymo ir intervencijų būdai, pradedant medžiagų vartojimo patikra (screening), trumpa intervencija, ir baigiant efektyviais farmakologiniais bei psichosocialiniais gydymo metodais, taip pat gretutinių psichikos sutrikimų diagnostika ir gydymu.