Apibrėžimas. Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus priklausomybė nuo alkoholio ir kitų svaigiųjų medžiagų yra laikoma psichikos liga, dar vadinama priklausomybės liga. Šių ligų gydymas yra savanoriškas, gydymas taikomas ir nutraukiamas asmens pageidavimu, o visa informacija apie besigydantį asmenį yra konfidenciali.

Teisė į gydymą. LR įstatymai garantuoja teisę į sveikatos priežiūros paslaugas, todėl asmeniui, vartojančiam psichiką veikiančias medžiagas, šios paslaugos turi būti teikiamos tokia pačia tvarka kaip ir kitiems LR piliečiams.

Darbovietė. Gydymosi specializuotoje priklausomybės ligų stacionarinėje įstaigoje, turinčioje licenciją teikti narkologijos priežiūros paslaugas, laikotarpiu, įskaitant reabilitaciją, išduodamas nedarbingumo pažymėjimas ne daugiau nei 28 kalendorinėms dienoms. Asmenims, besigydantiems priklausomybės ligų stacionarinėje įstaigoje, taikomos visos socialinės garantijos, kaip ir gydantis nuo kitų psichikos susirgimų, o asmens gydymasis negali būti priežastis darbo sutarčiai nutraukti.

Priklausomybės ligų gydymą reglamentuoja šie teisės aktai:

1.1 Lietuvos Respublikos Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas.

1.2 Sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 3 d. įsakymas Nr. 204 „Dėl priklausomybės ligų gydymo ir reabilitacijos standartų patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 47‑1824).

1.3 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. rugsėjo 17 d. Nr. V‑861 „Dėl Pirminės ambulatorinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2012‑09‑22, Nr. 110‑5600);

1.4 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. V‑1496 „Dėl Ambulatorinių priklausomybės ligų gydymo paslaugų reikalavimų aprašo patvirtinimo“ patvirtinimo“ (TAR 2015‑12‑30, Nr. 20988);

1.5 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. gruodžio 29 d. Nr. V-1514 įsakymas „Dėl Specializuotų ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių išlaidos apmokamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, ir jų bazinių kainų sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (TAR, 2016-01-06, Nr. 312)

Pagal LR galiojančius teisės aktus, asmens pageidavimu, gydymo paslaugos teikiamos neatskleidžiant asmens tapatybės, t. y. užuot naudojus asmens tapatybę atskleidžiančius duomenis, medicininiuose dokumentuose pacientui identifikuoti naudojamas individualus paciento kodas. Teisę į sveikatos priežiūros paslaugas, neatskleidžiant asmens tapatybės, turi ne jaunesni kaip 16 metų pacientai. Už sveikatos priežiūros paslaugas, neatskleidžiant asmens tapatybės, pacientas moka pats.

Teisę į gydymą, neatskleidžiant asmens tapatybės, reglamentuoja šie teisės aktai:

2.1 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. vasario 22 d. įsakymas Nr. V‑164 „Dėl Ligų, kuriomis sergantys ne jaunesni kaip 16 metų pacientai turi teisę į sveikatos priežiūros paslaugas, neatskleidžiant asmens tapatybės, sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2010‑02‑27, Nr. 24‑1151);

2.2 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 4 d. įsakymas Nr. V‑178 „Dėl Sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, kai neatskleidžiama asmens tapatybė, tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2010‑03‑16, Nr. 30-1389).

Gydymo farmakoterapija tvarką reglamentuoja šie RPLC vidaus tvarkos dokumentai:

Vilniaus priklausomybės ligų centro direktoriaus 2017 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 1.3‑(1.2)‑39 „Dėl paslaugų teikimo anonimiškai (neatskleidžiant asmens tapatybės) tvarkos“

Gydymo farmakoterapija skyrimas. Pagal LR galiojančius įstatymus,  gydymas farmakoterapija taikomas tik pateikus asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus. Gydymas gali būti skiriamas pilnamečiams asmenims ir, esant ypatingam atvejui, asmenims, vyresniems nei 15 metų. Prieš pradedant taikyti gydymą farmakoterapija, gydytojas kartu su socialiniu darbuotoju sudaro pacientui individualų gydymo ir tyrimų planą, kuris tikslinamas ne rečiau kaip kartą per 3 mėnesius.

Medikamento vartojimas. Pagal LR galiojančius įstatymus, pakaitiniai opioidiniai vaistiniai preparatai vartojami medicinos personalo akivaizdoje. Pacientui susirgus ir gydantis namie (pristačius šį gydymą patvirtinantį dokumentą), pakaitiniai opioidiniai vaistiniai preparatai gali būti išduoti paciento artimiesiems.

Socialinio darbuotojo (atvejo vadybininko) ir gydytojo sprendimu vaistai gali būti išduodami pacientams išsinešti: 1) esant stabiliai remisijai (mažiausiai 3 mėnesius pacientas nevartoja narkotinių ir psichotropinių medžiagų (išskyrus vartojamas gydytojui paskyrus), pacientas dirba ar nuosekliai siekia įsidarbinti, noriai bendradarbiauja įgyvendinant gydymo planą); 2) esant sunkiai sveikatos būklei; 3) švenčių dienomis ir sekmadieniais. Esant stabiliai remisijai, pakaitiniai opioidiniai vaistiniai preparatai išduodami ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę.

Gydymasis ligoninėje. Jei pacientas, gaunantis pakaitinius opioidinius vaistinius preparatus, gydomas kituose gydymo ir medicininės reabilitacijos įstaigų stacionaruose, gydymą farmakoterapija teikianti įstaiga siunčia išrašą (nurodoma vaistinio preparato dozė ir vartojimo reikalavimai) kartu su vaistiniais preparatais.

Gydymas farmakoterapija ir išvykimas. Jei pacientui reikia išvykti į kitą Šengeno valstybę (dėl kitų atvejų sprendžiama individualiai, surinkus informaciją apie galimybes), preparatai jam išduodami kartu su specialia pažyma, leidžiančia vežtis gydymo tikslais asmeniniam vartojimui skirtas narkotines ir (arba) psichotropines medžiagas. Pažyma galioja visą kelionės laiką, bet ne ilgiau kaip 30 dienų. Pažymą išduoda kompetentinga institucija, ne vėliau kaip kitą dieną po dokumentų (prašymo formos ir recepto arba išrašo kopijos) gavimo.

Pakaitinio gydymo tvarką reglamentuoja šie teisės aktai:

3.1 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. kovo 2 d. įsakymas Nr. V‑138„Dėl pažymos vežtis gydymo tikslais asmeniniam vartojimui skirtas narkotines ir (arba) psichotropines medžiagas išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 30‑1109);

3.2 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. rupjūčio 6 d. įsakymas Nr. V‑653 „Dėl pakaitinio gydymo skyrimo ir taikymo priklausomybei nuo opioidų gydyti ir pakaitinių opioidinių vaistinių preparatų išrašymo, išdavimo, laikymo ir apskaitos asmens sveikatos priežiūros įstaigose tvarkos aprašų patvirtinimo“(Žin., 2007, Nr. 90‑3587).

Pakaitinio gydymo tvarką reglamentuoja šie RPLC vidaus tvarkos dokumentai:

3.3 Respublikinio priklausomybės ligų centro direktoriaus 2018 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1.3‑(1.2)‑119 patvirtintos „Farmakoterapijos opioidiniais vaistais tvarkos taisyklės”.

3.4 Vilniaus priklausomybės ligų centro direktoriaus 2017 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 1.3‑(1.2)‑39 „Dėl priemokos už brangesnį medikamentą, teikiant priklausomybės ligų priežiūros paslaugą, finansuojamą iš PSDF lėšų (farmakoterapiją opioidiniais vaistais)“.

Į psichosocialinę reabilitaciją asmenį siunčia gydantis gydytojas psichiatras, remdamasis teisiniuose aktuose nustatytomis indikacijomis. Psichosocialinės reabilitacijos paslaugas teikia specialistų komanda: gydytojas psichiatras, medicinos psichologas, socialinis darbuotojas, psichikos sveikatos slaugytojas. Į specialistų komandą gali būti įtraukti ir kiti specialistai (ergoterapeutas, kineziterapeutas, menų terapeutas ir kt.). Psichosocialinė reabilitacija pagal trukmę skirstoma į trumpalaikę ir ilgalaikę. Pradžioje gydytojas psichiatras kartu su asmeniu sudaro individualų psichosocialinės reabilitacijos planą, kuris, atsižvelgiant į asmens poreikius, pažangos vertinimo rezultatus ir specialistų rekomendacijas, gali būti koreguojamas ar papildomas. Paslaugų skaičius vienam asmeniui gali būti keičiamas, atsižvelgiant į asmens būklę ir indikacijas.

Psichosocialinės reabilitacijos paslaugų teikimo tvarką reglamentuoja šie teisės aktai:

4.1 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. rugpjūčio 21 d. įsakymas Nr. V‑788 „Dėl Psichosocialinės reabilitacijos paslaugų psichikos sutrikimų turintiems asmenims teikimo tvarkos aprašo patvirtinimas“.

4.2 Sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 3 d., įsakymas Nr. 204 „Dėl priklausomybės ligų gydymo ir reabilitacijos standartų patvirtinimo” (Žin., 2002, Nr. 47‑1824). 

4.3 Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. vasario 20 d. įsakymas Nr. A1‑25 „Dėl reikalavimų psichologinės bei socialinės reabilitacijos įstaigoms, teikiančioms paslaugas asmenims, turintiems priklausomybę nuo psichoaktyvių medžiagų patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 17‑759).

Lietuvoje veikia 12 žemo slenksčio paslaugų teikimo punktų 8 savivaldybėse. Jų tikslas – sumažinti su švirkščiamųjų narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimu ne gydymui ir rizikinga elgsena susijusį infekcijų plitimą, perdozavimo ir mirties atvejų riziką, nusikalstamumą, kitas neigiamas sveikatos, socialines, ekonomines, teisines pasekmes visuomenei ir asmeniui.

Žemo slenksčio paslaugas reglamentuoja šie teisės aktai:

5.1 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. liepos 5 d. įsakymas Nr. V‑584 „Dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų žalos mažinimo programų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 77-3020).

Pagal LR galiojančius teisės aktus, asmenys, norintys užsiimti tam tikromis veiklos rūšimis (tarp jų – vairuotojai ir apsaugininkai), ar siekiantys įsigyti civilinį ginklą, privalo pateikti pažymą apie atliktą sveikatos tikrinimą pagal įstatymuose reglamentuotą tvarką. Sprendimą dėl pažymos išdavimo priima psichikos sveikatos centrai. Pirminių sveikatos priežiūros įstaigų (poliklinikų) gydytojai dažniausiai prašo pristatyti pažymą iš Respublikinio priklausomybės ligų centro. Centro registratūra, patikrinusi duomenų bazę, išduoda pažymą apie tai, kad asmuo per pastaruosius penkerius metus nesikreipė į centrą dėl priklausomybės sindromo ir (ar) negavo jame sveikatos priežiūros paslaugų.

Profilaktinius sveikatos tikrinimus sveikatos priežiūros įstaigose reglamentuoja šie teisės aktai:

6.1 Lietuvos Respublikos Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas.

6.2 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymas Nr. 301 „Dėl profilaktinių sveikatos tikrinimų sveikatos priežiūros įstaigose“ (Žin., 2000, Nr. 47‑1365).

Medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo metodika reglamentuoja transporto priemonių vairuotojų, tarp jų ir darbuotojų, vairuojančių juridinių asmenų transporto priemones, bei kitų asmenų, įtariamų neblaivumu (girtumu) ar apsvaigimu, patikrinimą asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Medicininę apžiūrą sudaro bendras asmens būklės vertinimas, tiriamųjų medžiagų paėmimas, tiriamųjų medžiagų ištyrimas, išvados formulavimas. Atliekant apžiūrą pildomas juridinę galią turintis protokolas.

Medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui) nustatyti vykdymo tvarką reglamentuoja šie teisės aktai:

7.1 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimas Nr. 452 „Dėl transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 56-2000);

7.2 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymas Nr. V-505 „Dėl medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo ir bendros asmens būklės įvertinimo metodikų patvirtinimo” (Žin., 2006 , Nr. 71‑2641).

7.3 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 2 d. nutarimas Nr. 1071 „Dėl vaikų, vartojančių narkotines, psichotropines, kitas psichiką veikiančias medžiagas, nustatymo organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 107‑4379).

Informacijos apie pažeidimus įstaigoje teikimo tvarka.

Vidiniai informacijos apie pažeidimus kanalai:

Tiesiogiai atsakingam specialistui:

Vidaus audito specialistė Eglė Pincevičiūtė

El. paštu: korupcija@rplc.lt

Telefonu: (8 5) 213 0018