Gydytojas psichiatras, mokslų daktaras Emilis Subata priklausomybių gydymo srityje dirba jau daugiau nei 30 metų. Nuolat svajojęs, kad Lietuvoje priklausomybių gydymo metodai kuo mažiau atsiliktų nuo Europos šalių ir JAV, jis sako, kad šiandien nemažai tų svajonių sėkmingai įgyvendinta.

Už nuopelnus kuriant priklausomybių gydymo sistemą dr. E. Subata vasario 16 d., Valstybės atkūrimo dienos proga, Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Ką Jums reiškia šis apdovanojimas?

Gedimino ordino Riterio kryžius yra labai garbingas valstybės apdovanojimas. Priklausomybių srityje išdirbau visą savo gyvenimą. Turiu savo profesinio kelio vidinę refleksiją ir įvertinimą, ir emocija yra tokia, kad nemažai šioje srityje pavyko padaryti. Aišku, tik su artimiausiais kolegomis. Jeigu galėčiau gyventi iš naujo, nieko nekeisčiau.

Valstybės įvertinimas patvirtina ir sustiprina šią mano vidinę emociją. Taip pat šis įvertinimas suteiktas visai priklausomybių gydymo sričiai. Tai žinutė, kad pagalba priklausomiems žmonėms tapo svarbi. Galbūt per keletą žingsnių priartėjo prie prestižinių medicinos sričių, pavyzdžiui, kardiologijos. Jau suprantame, kad ir mūsų pacientai, ir specialistai turi teisę į orias gydymo sąlygas. Ir, aišku, į medicinos mokslu grįstas intervencijas.

E. Subatą sveikina RPLC bendruomenė

Daugiau nei 30 metų priklausomybių gydymo srityje, esate šiandien veikiančios sistemos kūrėjas. Ar prieš tuos keliasdešimt metų, pradėdamas darbus, tikėjotės tokio rezultato, koks yra dabar?

Iš daugiau nei 30 metų darbo, apie 20 metų, kai vadovavau Vilniaus priklausomybės ligų centrui, įstatymų leidybos, vyriausybės ir savivaldos lygio politikos formuotojams priklausomybės ligų gydymas nebuvo svarbus. Buvo savotiškas paradoksas, nes visuomenė žinojo, kad alkoholio žala ir narkotikų plitimo tendencijos yra savotiškas dramblys kambaryje. Tačiau bijojo jį pastebėti, nes tuomet būtų reikėję daug investuoti ir spręsti sunkius sisteminius klausimus.

Jeigu bandydavome garsiau kalbėti apie prieinamesnę, kokybiškesnę ir mokslu pagrįstą pagalbą žmonėms, pažeistiems priklausomybių, iš anksto nuspėdavome atsakymą: „Jūs siūlote kovoti su pasekmėmis, o daug svarbiau kovoti su priežastimis“. Suprask, prevencija išspręs visas problemas. Žmonėms, turintiems priklausomybių, buvo paliekamos labai ribotos pagalbos galimybės.

Tačiau nuo nepriklausomybės pradžios, kai dalyvavau pirmųjų įstatymų rengime kaip specialistas, turėjau gana aiškią viziją, kaip pagalbos sistema Lietuvoje turėtų atrodyti. Galėjome žengti žingsnius šios vizijos kryptimi su tais nedideliais resursais, kurie buvo skiriami. Na, ir dar dėl laimėtų projektų, tarp jų ir tarptautinių. Ir laukėme valstybės dėmesio.

Kai sveikatos politikai pradėjo laikyti psichikos sveikatą prioritetu, atsirado dėmesys ir priklausomybių sričiai. Tai atsitiko prieš 8 metus. Penki silpni centrai sujungti į stiprų Respublikinį priklausomybės ligų centrą. Ministerijoje atsirado drąsos strateguoti, kaip spręsti realias problemas, skirti resursus pokyčiams, nugalėti sveikatos sistemos pasipriešinimą naujovėms. Taigi, sulaukėme laiko, kai mūsų sritis rūpi. Dabar esame, sakyčiau, ryžtingos politikos, nukreiptos į didelius pokyčius, vykdytojai.

Kas yra pagrindinė varomoji jėga, skatinusi ir tebeskatinanti Jus dirbti darbus priklausomybių gydymo srityje?

Man varomąja jėga buvo suvokimas, galbūt kitoks nei daugelio, kad priklausomybė formuojasi prieš paciento valią. Joks mūsų pacientas sąmoningai nenori tapti priklausomu ir ristis į visuomenės pakraštį.

Mokslas nurodo, kad besiformuojantis potraukis palaipsniui slopina, o ilgainiui ir nuslopina kritinį mąstymą, įstumia žmogų į būklę, iš kurios maža vilties išeiti. Žmogus randa daugybę įvairiausių priežasčių, kuriomis pateisina tipišką priklausomo žmogaus elgesį. O norintys padėti tampa priešais.

Svajojome, kad Lietuvoje priklausomybių gydymo sistema kuo mažiau atsiliktų nuo Europos šalių ir JAV. Su turėtais resursais pavyko 1992 m. pradėti teikti iki šiol populiarią Minesotos gydymo paslaugą, opioidinės priklausomybės medikamentinį gydymą 1995 m., žemo slenksčio paslaugas 1996 m., atvejo vadybos metodą 2004 m., kitas naujoves.

Kaip įsivaizduojate priklausomybių gydymo situaciją dar po 30 metų?

Pokyčiai skaitmeninėje erdvėje vystosi neįtikėtinu greičiu. Dirbtinis intelektas ir skaitmeninės technologijos gali prisidėti prie priklausomų žmonių kritinio mąstymo ugdymo. Tam gali pasitarnauti skaitmeninės savidiagnostikos priemonės, individualizuoti dirbtinio intelekto patarimai. Populiarėja skaitmeniniai gydymo asistentai telefonuose. Gydymo specialistai pasitelks virtualią realybę ir mokės „panardinti“ pacientus į psichoterapinius pojūčius bei ugdys naujus įgūdžius.

Vaistai taip pat tobulėja. Pavyzdžiui, gydant priklausomybę nuo opioidų, dabar gali pakakti 1 inekcijos per mėnesį. Gali būti pasiūlyta ir naujų medikamentų.

Jau po 10 metų žmonių su elgesio priklausomybe, t. y. lošimų, video žaidimų, tikriausiai bus daugiau negu vartojančių psichoaktyvias medžiagas. Taps suaugusiais karta, kuri dabar neatsitraukia nuo ekranų – tam reikia ruošti pagalbos sistemą.

Ko palinkėtumėte mūsų visuomenei, kalbant apie požiūrį į priklausomybes ir jų turinčius žmones?

Anksčiau vyravusį išimtinai moralinio pasmerkimo požiūrį palaipsniui keičia supratimas, kad priklausomybė yra psichikos sveikatos sutrikimas, kurį galima efektyviai gydyti. To paties požiūrio laikosi ir dauguma pacientų savitarpio pagalbos grupių.

Artimiausiais metais savivaldybės kartu su Sveikatos apsaugos minsiterija ir RPLC imsis atsakomybės užtikrinti daugiau pagalbos žmonėms ten, kur jie gyvena, t. y. savivaldybėse. Taigi, požiūris toliau normalizuosis ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir rajonuose. O rezultatas – daugiau kokybiško ir laimingo gyvenimo.