Gyd. psichiatrė Milda Sakalauskienė: „Nėra nieko kompleksiškesnio, sudėtingesnio ir labiau žavinčio už žmogaus protą”

Gydytoja psichiatrė Milda Sakalauskienė yra Respublikinis priklausomybės ligų centro Kauno filialo Abstinencijos gydymo skyriaus vedėja. Kviečiame susipažinti su jos darbo diena, požiūriu į pacientus, prasmės reikšmę, motyvaciją, taip pat ir požiūrį į stresą bei sudėtingų situacijų sprendimus.

Kaip sugalvojote pasirinkti šią specialybę ir kaip prasidėjo Jūsų profesinis kelias?

Kaip savo kelio pradžią, ko gero, turiu įvardinti medicinos studijas. Šią ateities kryptį padiktavo dar vėlyvoje vaikystėje savanoriaujant atrastas pilnatvės bei džiaugsmo jausmas, kylantis padedant žmonėms. Vėliau, jau medicinos studijų metais, manyje vis labiau įsišaknijo suvokimas, kad nėra nieko kompleksiškesnio, sudėtingesnio ir labiau žavinčio už žmogaus protą, o galimybė megzti ryšį ir priartėti prie to, kas glūdi pacientų viduje pasirodė tiesiog neįkainojama. Dėl šios priežasties įgijus medicinos gydytojos profesinę kvalifikaciją neturėjau daug dvejonių pasukti į psichiatrijos kryptį.

Būtent rezidentūros metu dirbant Respublikinio priklausomybės ligų centro Kauno filiale, kuris yra psichiatrijos rezidentūros studijų bazė, įvyko mano pirmoji rimta pažintis su priklausomybės ligomis. Patekus į šį centrą pamačiau puikią komandą, įvairiapusį bei kompleksinį pacientų gydymą, kuris man paliko be galo didelį įspūdį. Būtent dėl šios priežasties po rezidentūros studijų norėjau bei pasirinkau tęsti darbą čia – vietoje, kurioje mes, specialistai, surėmę pečius dirbame kartu ir, mano galva, turime galimybes suteikti pačią geriausią, mokslu grįstą pagalbą, kurią gali gauti priklausomybės ligomis sergantys pacientai.

Kodėl matote prasmę dirbti Respublikiniame priklausomybės ligų centre?

Mano prasmė dirbti – kiekviena diena, per kurią apsisprendęs gydytis žmogus atsitraukia nuo priklausomybės. Žiūriu į ją kaip į lobį, drauge jo gyvenimo sąskaiton įrašytą bei laimėtą papildomą gyvenimo dieną. Sunku sugalvoti ką nors prasmingesnio.

Kas motyvuoja? Ką norėtumėte, kad daugiau žmonių žinotų apie priklausomybės ligą?

Labiausiai motyvuoja pacientai. Kai pirmą kartą iš paciento išgirdau padėką, jog su juo, tokiu ,,prastu, netikusiu” bendraujama ,,kaip su žmogumi”, buvau nepaprastai nustebusi. Negalėjau suvokti, kodėl žmogus save taip vertino, kodėl jam atrodė, jog su juo turėtų būti elgiamasi kitaip, nei su bet kuria kita liga sergančiu pacientu. Mane be galo motyvuoja noras mažinti šį ydingą suvokimą bei skatinti rūpintis savimi ir kreiptis pagalbos. Norisi kiekvienam pacientui pasakyti, kad jis yra labai svarbus.

O kas būna sunku?

Priklausomybė vienaip ar kitaip dažnai susijusi su daugybe skaudžių ir sunkių gyvenimo patirčių. Būna, jog žmogui tikrai sunku šias patirtis prisiminti bei per jas keliauti. Jei į šią kelionę jis pakviečia ir mane, žinoma, kad jo patyrimai taip pat paliečia, paveikia.

Kas padeda sunkesnėmis, stresinėmis situacijomis?

Puiki kartu dirbanti komanda. Žinau, kad visuomet galiu į juos kreiptis, nes dirbame turėdami vieną tikslą.

Kaip atrodo diena skyriuje?

Mano darbo diena prasideda nuo rytinio aptarimo, kurio metu iš naktį budėjusio personalo sužinau apie svarbius pokyčius skyriuje, pacientų būklės kitimus. Tuomet seka rytinės pacientų vizitacijos, į kurias įsiterpia vadinamoji „penkiaminutė” – joje su viso filialo komanda aptariame einamuosius reikalus. Po to vyksta rytinis bendruomenės susirinkimas: jame susipažįstame su naujais bendruomenės nariais, atsisveikiname su išvykstančiaisiais, dalijamės pastebėjimais bei sprendžiame iškilusius klausimus. Vėliau pacientai dalyvauja socialinės darbuotojos paskaitoje, o aš turiu progą skirti laiko medicininei dokumentacijai tvarkyti. Po paskaitos tęsiu vizitacijas, į kurias bent porą kartų per savaitę įsiterpia visos specialistų komandos susirinkimai, jų metu aptariame individualius pacientų poreikius ir kryptis, kaip jiems efektyviausiai padėti. Popiet pacientų laukia paskaitos su psichologe, tad aš ir vėl turiu šiek tiek laiko dokumentams, na, o galiausiai vakare pacientų laukia AA/AN grupės.

Abstinencijos gydymo skyriuje atvykus su gydytojo psichiatro ar šeimos gydytojo siuntimu taikomas gydymas yra nemokamas. Tačiau galima sveikti ir už paslaugas susimokėjus. Kokiomis aplinkybėmis pacientai tai renkasi?

Jei pacientas pageidauja, paslaugos teikiamos ir anonimiškai – tai yra, neatskleidžiant asmens tapatybės ir nepateikus gydytojo siuntimo – tačiau tokiu atveju už ją reikia sumokėti. Taip pat pacientams suteikiame mokamą stacionarinio išblaivinimo paslaugą: ji taikoma tada, kai klinikinėje būklėje vyrauja intoksikacijos (girtumo), ne abstinencijos simptomatika. Pasibaigus intoksikacijai ir išryškėjus abstinencijai, pacientui pageidaujant, pradedame pastarosios gydymą, už kurį mokėti nereikia (nebent norima išsaugoti anonimiškumą).

Kokias paslaugas pacientas gali gauti Jūsų skyriuje?

Ilgą laiką vartojant psichoaktyvias medžiagas (alkoholį, narkotikus) organizmas prie jų pripranta, todėl staiga nutraukus vartojimą pasireiškia eilė nemalonių, o kartais – net gyvybei pavojingų simptomų derinys, kitaip vadinamas abstinencijos sindromu. Būtent šio sindromo gydymo paslaugas teikiame Abstinencijos gydymo skyriuje, kuriame, prižiūrint gydytojams, slaugos personalui, socialiniams darbuotojams bei psichologams užtikriname visapusišką pagalbą ir komfortišką sveikimą tol, kol abstinencijos simptomai išnyksta.