Ketvirtis amžiaus – tiek laiko praėjo nuo pakaitinės terapijos atsiradimo Lietuvoje. Tai, kas šiandien pasaulyje pripažįstama kaip efektyviausia priklausomybės nuo opioidų gydymo paslauga, 1995-aisiais buvo negirdėta naujovė ir didelis žingsnis visai priklausomybės ligų gydymo sampratai. Nepriklausomybę nuo sovietinės sistemos atgavusioje valstybėje, prievartinės psichiatrijos tradicija ėmė trauktis ir užleisti vietą asmens sveikatos priežiūros paslaugoms.

Lietuvos gydytojai vyksta į Stokholmą. Iš kairės: A. Slatvickis, D. Jokūbonis, E. Subata, O. Davidonienė, O. Grimalauskienė.

Specialistams rekomendavus ir narkotikų vartotojų motinų organizacijai raginant, 1995 m. Sveikatos apsaugos ministerija leidžia pradėti priklausomybės nuo opioidų pakaitinę terapiją metadonu Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos priklausomybės ligų centruose. Gavę leidimą ir Ministerijos padedami, specialistai išvyksta į Stokholmą, kur susipažįsta su farmakoterapijos metadonu praktika. Iškart po to, Vilniaus priklausomybės ligų centre priimami pirmieji 100 pacientų. Jie kasdien atvyksta išgerti metadono slaugytojo prižiūrimi. Naujoji paslauga veikia nauju, savanoriško gydymosi principu, dedamos pastangos užtikrinti jos kokybę, pasigirsta pokalbiai apie paciento teises ir jų apsaugą.

2001 m. Nacionalinis alkoholio priklausomybės tyrimų institutas, Vašingtonas, JAV. Iš kairės: VPLC direktorius E. Subata, instituto darbuotoja M. Matson.

Tačiau 1995-ieji buvo neužtikrintumo metas ne tik Lietuvai. Europa ir pasaulis ginčijasi ir diskutuoja, vienos šalys pakaitinį gydymą įsileidžia, kitos laikosi konservatyviai. Klausimą ignoruoja ir Jungtinių Tautų narkotikų ir nusikalstamumo prevencijos biuras – pranešimai kalba tik apie gydymą be vaistų. O šalia visos verdančios diskusijos, pamažu randasi suvokimas, kad ŽIV infekcija gali žaibiškai plisti per švirkštus, kuriais dalijasi narkotikus vartojantys žmonės, o iš šių jauno amžiaus žmonių – lytiniu keliu tarp visų gyventojų. Dar po trejų metų, 1998-aisiais, atsižvelgusi į ŽIV grėsmę, Pasaulio sveikatos organizacija paskelbia, kad tiek adatų ir švirkštų keitimas, tiek pakaitinė terapija metadonu yra svarbios priemonės stabdyti ŽIV plitimą ir spręsti visuomenės sveikatos problemas.

Atsižvelgiant į tuometines aplinkybes, pakaitinės terapijos metadonu įgyvendinimas Lietuvoje buvo drąsus ir novatoriškas. Pakaitinė terapija Vilniuje tapo pirmąja tokio pobūdžio paslauga visoje posovietinėje erdvėje. Net ir Centrinėje Europoje tokio pobūdžio centrų, galima, sakyti nebuvo – veikė tik vienas, su 100 pacientų, Varšuvoje. Taigi, Vilniaus priklausomybės ligų centras tapo pavyzdžiu daugeliui šalių, kurios pageidavo įgyvendinti pakaitinį gydymą. Remdamiesi Vilniaus priklausomybės ligų centro patirtimi, paslaugą steigė Latvija (1996 m.), Estija (1999 m.), nuo 2000 m. – Centrinės Azijos šalys, Azerbaidžanas, Armėnija, Gruzija, Moldova, Ukraina, Baltarusija. Visų šių šalių specialistai ne kartą vyko į Lietuvą tam, kad susipažintų su farmakoterapijos teikimo praktika. Vienintelės iš mūsų kaimynių, Rusijos, politikai tuomet paslaugos steigimo atsisakė, šalis iki šiol neteikia pakaitinio priklausomybės gydymo. Šiandien Rusijos Federacija yra tarp valstybių, kuriose ŽIV paplitimas yra vienas iš sparčiausiai augančių visame pasaulyje, o dar 2016 m. vien tik registruotų atvejų skaičius perkopė milijoną.

Uzbekijos specialistų mokomasis vizitas VPLC dėl farmakoterapijos metadonu įgyvendinimo praktikoje, 2009 m.

2004–2005 m. Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos priklausomybės ligų centrai dalyvavo Pasaulio sveikatos organizacijos klinikiniame tyrime, kuris parodė pakaitinės terapijos efektyvumą mažinant narkotikų apyvartą juodoje rinkoje ir ŽIV paplitimą. Tyrimų rezultatais tuomet skubiai pasinaudojo Kinija, greitai išplėtusi pakaitinės terapijos tinklą. Vilniaus priklausomybės ligų centras, kaip tuometinis metodinis Jungtinių Tautų centras Baltijos šalims, žiniomis pagelbėjo Latvijai ir Estijai, kurios jau tuomet įstengė išplėsti pakaitinį gydymą ne tik šalies gydymo įstaigų pacientams, bet ir užtikrinti šį gydymą įkalinimo vietose (Estija 2010 m., Latvija 2012 m.).

Nors Lietuvos patirtimi nuo 2000 m. jau stipriai rėmėsi daugelis kaimyninių valstybių, o specialistai vertino gydymo naudą pacientų gyvenimams ir visuomenei, politikai gydymo paslaugą vis dar aršiai kritikavo. Prieš 15 metų, Sveikatos reikalų komitetas netgi pasiūlė uždrausti pakaitinę terapiją metadonu Lietuvoje. Nepaisant to, Vyriausybė ir tuometinis prezidentas Valdas Adamkus palaikė Europos Sąjungos veiklos planą su žalos mažinimo priemonėmis, ir tvirtai pasisakė už pacientų teisę į pakaitinį gydymą. Politiniai ginčai pasikartojo 2011 m., kai net 56 Seimo nariai balandžio 20 d. įregistravo rezoliuciją, kviečiančią uždrausti metadoną priklausomybei nuo opioidų gydyti. Tačiau tais pačiais metais, Valstybės kontrolė parengė išsamią ataskaitą, kurioje aiškiai pabrėžė, kad pakaitinę terapiją metadonu reikia ne tik tęsti, bet ir plėsti.

Šiandien, po ketvirčio amžiaus, politinės aistros dėl pakaitinės terapijos yra aprimusios. Nuo 2016 m. šias ambulatorines pirminio ir antrinio lygio paslaugas, kartu su ištyrimu dėl ŽIV, virusinio hepatito C ir sifilio, finansuoja teritorinės ligonių kasos. Kasmet gydymą gauna apie 700 pacientų. Šias paslaugas teikia visi 5 Respublikinio priklausomybės ligų centro filialai ir kai kurie psichikos sveikatos centrai, o paslaugos teikimą užtikrina specialistų komandos, kurios taiko atvejo vadybos metodą. Kad gydymas yra vienas iš svarbiausių narkotikų paklausos šalyje mažinimo būdų, šiandien supranta ir prie darbų prisideda net policija – Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus apskrities policijos komisariatai nuo 2010 m. remia pakaitinės terapijos metadonu plėtrą ir kreipia žmones į gydymą. Nuo 2018 m., nors ir paskutiniai iš Baltijos šalių ir priešpaskutiniai visoje Europos Sąjungoje, pradedame užtikrinti įkalintų asmenų teisę į sveikatos apsaugą – gydymą metadonu leidžiama tęsti ir laisvės atėmimo vietose, prievartinis gydymo nutraukimas nebetaikomas.

UNODC ir VPLC organizuoto seminaro priklausomybės nuo opioidų farmakoterapijos metadonu tema Tadžikijos medikams, siekiant pagerinti paslaugų kokybę Tadžikijos narkotikų vartotojams ir išplėsti šią paslaugą į laisvės atėmimo vietas, 2014 m.

Tačiau ir šiandien, po 25-erių metų ginčų ir kovų, lieka neišspręstų klausimų – pakaitinis gydymas vis dar sunkiai prieinamas. Nors teisiškai  tai yra pirminės sveikatos priežiūros paslauga, ji teikiama vos keletoje Lietuvos savivaldybių, o likusiųjų gyventojai paliekami likimo valiai. Vis dar neprieinamas ir modernesnis generinis vaistas, turintis mažiau šalutinio poveikio (buprenorfinas/naloksonas) – jis brangesnis ir nekompensuojamas. Priklausomi nuo opioidų ir anksčiau gydymo negavę asmenys vis dar neturi galimybės gydymą pradėti įkalinimo vietose ir taip žengti pirmąjį žingsnį grįžimo į visuomenę link. Taigi, Lietuvoje dar ir šiandien nueitas ne visas kelias, kad teisė į gydymą būtų užtikrinta.