Motyvacinė terapija Vytauto akimis: „Pradėjau spręsti savo laimės klausimą“

Vytautai, trumpai prisistatykite, kas Jūs, kaip ir kodėl kreipėtės į mūsų centrą?

Dabar man 55-eri, su alkoholio priklausomybe susidūriau dar būdamas 25-erių. Priežastys, manau, buvo įvairios: studijų linksmybės, įtampa dėl įkurto verslo, nuo tarybinių laikų užsilikusi tradicija išgerti darbe su kolegomis. O ir šeimoje priklausomybė nuo alkoholio buvo įsišaknijusi –  žalingai gėrė senelis, dėdės, pusbroliai. Pradėjęs gydytis, turbūt,  išbandžiau visus populiariausius būdus – akupunktūrą, “kodavimą”, tabletes (potraukį alkoholiui slopinantys medikamentai. – M. D.). Rezultatai buvo juokingi – po poros dienų gerdavau vėl. Jau tada supratau, kad jokie “koduotojai” į kūną neleis tikro nuodo, kaip buvo teigiama, kad išgėręs nuo to „kodavimo“ numirtum!

Ar tada taip ir nepavyko rasti jokio veiksmingo būdo, padedančio atsisakyti alkoholio?

Prieš dvidešimtį metų šiame centre išbandžiau „Minesotos“ gydymo paslaugą. Įgijau daug naudingų žinių apie tai, kokia tai liga ir su kuo aš susidūriau, susipažinau su anoniminių alkoholikų grupių veikla. Gydymui pasibaigus, blaiviai gyvenau tikrai ilgai – gal dešimtmetį. Greitai sekėsi įgyvendinti užsibrėžtus tikslus: veikiau, dirbau, siekiau. Bet, kaip buvau perspėtas, priklausomybė yra lėtinė liga, ji nedingsta. Dabar manau, kad koją pakišo jaunystė – nors „Minesotoje“ buvau daug išmokęs ir supratęs, visus tuos metus visgi nepalaidojau minties, kad, galbūt, kada nors dar galėsiu „išmokti“ gerti.

Dabar pasirinkote Motyvacinės terapijos paslaugą. Kas lėmė tokį sprendimą?

Pažįstama psichologė parekomendavo naują Motyvacinės terapijos RPLC gydymo paslaugą. Sutikau iškart, juolab, kad ten, kur jau esu buvęs, jaučiausi viską išmokęs. Šįkart pats buvau kitoks – gyventi blaiviai norėjau dėl savęs, o ne dėl kitų – žmonos, tėvų ar dukterų. Naujoji gydymo paslauga man tikrai tiko: ėmiau atviriau į save žiūrėti, todėl tai, kas anksčiau būtų kėlę problemų, dabar atrodė paprasta ir įdomu – jausmų dienoraščio rašymas, psichologiniai žaidimai, knygų priklausomybės tematika skaitymas. Man atrodo ši gydymo paslauga buvo kitokia dar ir todėl, kad pirmą kartą gyvenime pradėjau spręsti savo laimės klausimą. Psichologė vis klausdavo, taigi koks gi tas mano gyvenimo tikslas. Imu suprasti, kad jis susideda iš mažų tiksliukų.

Viena iš gydymo Motyvacinės terapijos skyriuje teikiamų paslaugų yra individualios psichologo konsultacijos. Kaip jas vertinate?

Gydymą baigiau beveik prieš metus, bet vis dar lankausi psichologo konsultacijose, kurių dešimt per metus RPLC priklauso nemokamai. Dabar jau žvelgiu į priežastis. Kodėl geriu? Kam? Kaip tą būseną pasiekti kitaip? Pradėjau daugiau galvoti apie tai, kas man yra laimė. Ar alkoholis man yra tikroji laimė? Ne! Aš daugybę dalykų gyvenime dariau save kankindamas – imdavausi nepamatuotų darbų, kurie keldavo stresą, išgyvenau dėl smulkmenų – nenupjautos žolės, varvančio krano – ir vėl patirdavau stresą. Miegojau mažai, dirbdavau daug, net pavalgyti ne visada spėdavau – ir vėl suirzimas, nuovargis, įtampa, įtampa, įtampa. O tada – alkoholis, bėgimas nuo jaučiamo sunkumo, nuo rūpesčių. Gydydamasis Motyvacinėje terapijoje gavau tinkamus įrankius, padedančius racionaliai atpažinti ir įvertinti situacijas, nepasiduoti emocijoms, kurios anksčiau ar vėliau sukeltų norą vartoti alkoholį. Dauguma užsiėmimų skyriuje yra apie pykčio ir streso valdymą, kitaip tariant, išmok tausoti savo psichinę sveikatą, išmok žiūrėti į viską nuolaidžiau, nesivelk į smulkmenas, į nereikalingas emocijas. Negaliu pasakyti, kaip tą pasiekti, bet šitas pokytis įvyko, tai – išmokstamas dalykas!

Užsiminėte apie laimės klausimą. Ar jis kilo besigydant skyriuje?

Psichologė vis manęs klausdavo, koks tas mano gyvenimo tikslas. Kaip ir sakiau, ėmiau suprasti, kad jis iš mažų dalykų susideda. Po gydymo ėmiau daugiau susimąstyti apie savo patiriamą džiaugsmą. „Kas ta laimė?“ – galvoju. – kas man yra laimė?“ Būti nepriklausomam yra laimė! Šeima man yra laimė. Mėgstamas darbas yra laimė. Pripažinimas darbe yra laimė. Įprasminti save. Dabar jau dėl pinigų nebesiplėšau, nepersidirbu, nereikalauju per daug iš darbuotojų. Nustatomi tik realūs terminai, konkretūs žingsniai. Kad nereiktų bėgti nuo streso begeriant. Susidarau darbų sąrašėlį tiek darbe, tiek namuose. Randu daugiau laiko sau, einu į pirtį, gaminu maistą, darau daugiau dalykų sau, savo malonumui. Daugiau rūpinuosi savo sveikata. Po gydymo, aš tiesiog daugiau mąstau apie savo patiriamą džiaugsmą. Daugiau atostogų, skanaus maisto, miego, skaitymo, tiesiog buvimo. Kitaip tariant, kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad alkoholis mano gyvenime nėra laimė.

Ką patartumėte tiems, kas dvejoja, ar pradėti gydymą?

Ir man atrodė, kad jau viskas išbandyta. Tačiau… Yra dar ko išmokti, ypač – kaip atsisukti į save. Mesti gerti pasidaro lengva, kai nukreipi žvilgsnį į save.

Gal yra kažkas, ko nepaklausiau, bet norėtumėte pridurti nuo savęs?

Tiems, kas susiduria su priklausomybe, noriu patarti skaityti knygas. Rekomenduočiau L. Gounelle „Dievas visada keliauja incognito“ ir „Diena, kai išmokau gyventi“. Jos apie žmogiškąją laimę, apie jos supratimą, apie atsiribojimą nuo lakstymo ir reikalų darymo. Kaip pakeisti požiūrį. Visa tai padeda išmokti geriau suprasti ir priklausomybę.