Visuomenėje priklausomybes lydi nemažai stereotipų ir stigmų. Neretai ši problema apipinama gėdos ir kaltės jausmu. Ir dėl to patys priklausomi žmonės ir jų šeimos nariai neretai slepia šią problemą nuo aplinkinių bei tuo pačiu jie rečiau kreipiasi pagalbos ir siekia gydytis. Taigi, kokie tie stereotipai, dėl ko žmogui sunku pripažinti, kad turi priklausomybę ir imtis jos gydytis kalbamės su Respublikinio priklausomybės ligų centro medicinos psichologe Kotryna Mikalauskaite.

Pagalbos reikia tik tiems, kurie pasiekė dugną

Pirmiausia, ką neretai išgirsdavo Centro psichologė iš žmonių, kuriuos konsultuodavo Respublikiniame priklausomybės centre, tai, kad pagalbos reikia tik tiems, kurie jau visai „nusivažiavę“. Iš ateinančių gydytis tarsi girdisi pasiteisinimas, kad jie dar nepraradę šeimos, darbo, geba palaikyti „normalų“ gyvenimą. Pasak psichologės, yra net girdėjusi tokių pasakymų, kad „gaištu jūsų laiką“. „Todėl, jog yra įvaizdis, kad eiti gydytis priklausomybę reikia tik tuomet, kai jau pasiekei dugną. O, kadangi ir visuomenėje vyrauja toks stereotipas, tai žmonės nedrįsta kreiptis pagalbos, nes baiminasi, kad juos „nurašys“, kaip negebančius susitvarkyti su savo gyvenimu. Tačiau nemaža dalis yra tų, kurie nėra pasiekę jokio dugno ir formaliai tai galima vadinti jau net ne priklausomybe, o žalingu vartojimu“, – pastebi K. Mikalauskaitė.

Šalia to kyla problema, kad žmonės pirmiausia bando gydytis patys ir būna, kad laikas, kol nusprendžia kažkur kreiptis pagalbos, gali trukti metus ar net dešimtmečius. Tačiau su priklausomybėmis gydymasis neretai yra ilgesnis procesas. Žinoma, kaip teigia psichologė, kreiptis žmonės baiminasi dėl to, kad pirmiausia sunku pripažinti pačią problemą, kad ji išties egzistuoja. Ir prie problemos pripažinimo sunkumo prisideda ir visuomenės užmetama gėda. Neretai į priklausomus žmones žiūrima, kaip į silpnavalius. Ir kyla nenoras ne tik sau tą priklausomybę pripažinti, bet ir savo aplinkai, tam, kad niekas nežinotų ir nesmerktų.

Priklausomų žmonių artimieji

Tad priklausomybę neretai slepia ne tik pats žmogus, bet ir jo artimieji. Tai tampa šeimos problema, jos paslaptis. Ir, pasak K. Mikalauskaitės, tai kyla iš ištikimybės tam žmogui ir vėlgi dėl to paties tikėjimo, kad reikia susitvarkyti patiems. „O tuomet kyla sunkumų net tik pačiam turinčiam priklausomybę, bet ir jo artimiesiems, kurie su šia problema save izoliuoja nuo aplinkinių, juos lydi vienišumo jausmas. O priklausomam žmogui tai tik gilina gėdą ir kaltę ir dėl to dar sunkau pripažinti ligą, nes taip tarsi prisipažįsti, kad pats esi našta, esi problema“, – pastebi Centro psichologė.

Priklausomybė ir moterys

Kitas dalykas, į ką atkreipia dėmesį K. Mikalauskaitė, tai, kad sunkiau savo ligą pripažįsta ir rečiau pagalbos kreipiasi moterys. „Iš jų  net sunkiau išgirsti esminę informaciją: kiek seniai tai tęsiasi, kiek suvartoja alkoholio. Todėl, kad joms sunkiau apie tai kalbėti. Deja, taip yra todėl, kad gerianti moteris visuomenėje yra žymiai sunkiau priimama nei vyras. Visuomenėje vyrauja stereotipas, kad moteris turi būti pasitempusi, sveika. O, jei dar vartoja mama, tai apskritai yra smerktina. Visa tai nesiderina su moters idealiu įvaizdžiu“, – kalba psichologė. O dėl to moterys neretai jaučia didesnį spaudimą, iš to gėdą ir kaltę, tad dar ilgiau bando pačios sau tyliai susitvarkyti, slėpti tai nuo aplinkinių ir nesikreipia pagalbos.

Kas nulemia žalingą vartojimą?

Taip pat K. Mikalauskaitė pastebi, kad dažnai visuomenėje vyrauja požiūris, kad priklausomybę turi tik tie žmonės, kurie yra iš žemesnių socialinių ekonominių sluoksnių. Visgi, RPLC neretai jos klientai yra su aukštuoju išsilavinimu, turintys profesijas, įvairiapusį gyvenimą, hobius.

Bandant apsibrėžti, o kas visgi skatina priklausomybes, kodėl žmonės vartoja ir kokie žmonės vartoja, K. Mikalauskaitė teigia, kad tai lemia keli faktoriai. „Svarbiausi dėmenys yra aplinka ir emocijų reguliacijos gebėjimai. Pavyzdžiui, jei jau nuo vaikystės žmogaus aplinkoje nuolatos buvo vartojamas heroinas ir tai buvo matomas kaip normalus streso įveikos būdas, suprantama, kad tam žmogui tai tikriausiai atrodys normalu. Tad aplinka gali stipriai nulemti, kaip žmogus tvarkosi su kasdieniais iššūkiais ir kokius įpročius atsineša“, – teigia psichologė.

Kitas dėmuo – emocijų reguliavimas. Vartojimas įvairių psichotropinių medžiagų yra tam tikra strategija, iš pradžių ji sėkmingai suveikia, tačiau ilgainiui pradeda nebeveikti, o atneša tik neigiamas pasekmes. Kaip pastebi psichologė, mūsų smegenys yra pagavios ir jei vieną kartą ta medžiaga padėjo atsipalaiduoti, geriau jaučiamasi socialinėse situacijose, tai smegenys ir užsikabins. „O jei neturime kitų įgūdžių, kaip reguliuoti savas emocijas, kaip nusiraminti arba trūksta komunikacijos įgūdžių, tai smegenys pajaučia, kad štai šis „vaistas“ gerai veikia ir pasigauna tai kaip vienintelį įrankį. Taip pamažu vartojimas perauga į žalingą, o priklausomybė vystosi tuomet, kai tą patį veiksmą daug kartų kartoji ir tuomet iš naujumo tai pereina į automatiką. Tad svarbiausia yra atpažinti, kokius visgi poreikius tenkina tas vartojimas ir tuomet galima jį keisti kitais įrankiais“, – pasakoja K. Mikalauskaitė.

Anonimiškumas ir konfidencialumas

Žinoma, baimę kreiptis pagalbos į gydymosi įstaigą lydi ir tai, jog bijoma, kad dėl to gali nukentėti gyvenimas. Žmonės baiminasi, kad gali prarasti darbus, kad sužinos ir pasmerks aplinkiniai, kad galbūt praras savo socialinį ratą. Tačiau RPLC galioja konfidencialumas, todėl nėra atskleidžiama jokia asmeninė informacija kitoms įstaigoms be paties paciento žinios. Informaciją apie gydymosi istoriją gali sužinoti tik kiti gydytojai, kurie turi prieigą prie paciento ligos istorijos E.sveikatos sistemoje, taip pat darbinantis kai kuriuose darbuose, valstybės tarnybose, darbdavys gali prašyti pažymos dėl priklausomybės ligų gydymosi, tačiau ją gali paimti tik pats žmogus asmeniškai.

Be to, RPLC yra teikiamos ir anoniminės paslaugos. Tuo atveju apskritai žmogus kreipdamasis dėl paslaugų, gali nepateikti asmens dokumento, o asmens duomenys registruojami remiantis tik žmogaus žodine informacija, o įrašus bylose pakeičia individualus paciento kodas, sudarytas iš raidžių ir skaičių. Tad šiuo atveju galioja ne tik konfidencialumas, bet ir neatskleidžiama ir paties besigydančiojo asmenybė.